Apie graikų filosofiją ir atskiras jos kryptis kalbėsime kaip apie tam tikras dvasines praktikas (gr. meletē, lot. meditatio). [1] Pradėsime nuo pirmaisiais krikščionybės amžiais Aleksandrijos platonikų mokykloje sudaryto filosofijos apibrėžimų kanono. Vienas iš jų filosofiją apibrėžia kaip meditatio mortis („mirties pratybos“). [2] Antroje paskaitoje svarstysime, kaip ir kodėl šis apibrėžimas pasirodo Platono dialoge Faidonas ir kaip jis susijęs su Sokrato gyvenimo drama. [3] Mirties baimė nėra pagrindinis Faidono motyvas, vis dėlto paaiškėja ir būtinybė filosofiniais argumentais ir kitokiais būdais kerėti kiekviename tūnančią baimę. Pašalinti gyvenimo malonumą gadinančią mirties baimę – viena iš esminių Epikūro Sodo filosofijos užduočių. [4] Apie žmogaus mirtingumą, sielos sugrįžimą į protingą pasaulio visybę nepaliauja sau ir kitiems priminti stoikai; mirtis ir mirtingumas – viena iš kertinių Marko Aurelijaus sau pačiam skirtų meditacijų temų. [5] Išradingas žydų Raštų egzegetas Filonas Aleksandrietis, veikiausiai įkvėptas to paties Faidono, sukuria „dvejopos mirties“ sąvoką, prigijusią vėlesnėje krikščioniškojoje tradicijoje. [6] Galiausiai pažvelgsime, kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais mirties akivaizdoje žmogaus sielos ir kūno vertę regi skirtingų kultūrinių ir religinių tradicijų atstovai.