Įvesdinimas į XVI a. ispanų mistiką: šv. Teresės Avilietės, Kryžiaus Jono ir Ignaco Lojolos idėjas, per Tridento susirinkimą ir teologų veikalus paveikusias Katalikų Bažnyčios dvasingumą. Mūsų dienomis atrandami jų pasiūlymai asmeniniam dvasios gyvenimui.
Kas nulėmė XVI a. Ispanijoje prasidėjusį asmeninio ir bendruomeninio dvasios gyvenimo renesansą? Kokie šaltiniai maitino didžiuosius jos mistikus ir vienuolijų reformuotojus? Nors šventųjų Ignaco Lojolos, Kryžiaus Jono ir Teresės Avilietės palikimas tapo neatskiriama vėlesnio Bažnyčios mokymo dalimi, dar toli gražu nesame pritaikę visų jų įžvalgų, ypač tos dalies, kur kalbama apie asmeninį pamaldumą.
Tad po įvadinės paskaitos pristatysime šv. Teresės Avilietės palikimą: turėdama nuolat aiškinti savo išgyvenimus nuodėmklausiams (dabar esame jiems dėkingi už tokį „įkyrumą“), ji sugebėjo ypatingai įžvalgiai ištirti ypatinguosius dvasios gyvenimo fenomenus ir paliko vertingą mokymą apie maldą kasdienybės rūpesčių sūkuryje. Šv. Kryžiaus Jonas, nors pirmiausia buvo poetas ir meilės dainius, nubrėžė saugiausią kelią į asmeninį susitikimą su Dievu – mistinį išgyvenimą. Šv. Ignacas Lojola paprastai minimas tarp reformuotojų ir vienuolijų įkūrėjų, nes mistinis jo palikimas atpažintas dėl savo pobūdžio: tai yra tarnavimo mistika. Šis jos bruožas aiškiausiai atsiskleidžia visų trijų ispanų mistikų originalumą: jų mistika neatskiriama nuo etikos.
