Apokalipsę įpratome sieti su siaubais ir pasaulio pabaigos ženklais, tačiau ši Biblijos knyga buvo parašyta kaip vilties šaltinis kiekvienam krikščioniui. Teologai ją net vadina „Prisikėlusiojo Kristaus evangelija“, nes ji geriausiai atskleidžia svarbiausio krikščionių tikėjimo slėpinio – Jėzaus Kristaus pergalės – mastą, o raktas į bauginančius Apreiškimo Jonui regėjimus yra kryžius.
Stebinantis sutapimas: Ispanijos šiaurinės pakrantės Šv. Toribijaus Liebaniečio vienuolyne, kur jau trylika amžių saugomas didžiausias pasaulyje Kristaus Kryžiaus gabalas, buvo sukurtas ir garsiausias Apokalipsės komentaras (786 m., Beatas Liebanietis). Šis vienuolynas, o taip pat kitapus kalnų Ovjedo katedroje gerbiama Kristaus veidą kape dengusi Skara (Jn 20, 6–7) yra mūsų kelionės tikslai. Kiti pakeliui lankomi objektai atskleis ankstyvųjų viduramžių gyvenimo aplinkybes ir mums Lietuvoje tik teoriškai pažįstamą Kristaus Karaliaus paveikslą.
Apmąstysime temas: Kristaus kryžius ir asmeninė kančia, pasaulio pabaiga ir žmogaus mirtis, gyvenimo šiame pasaulyje permainingamumas, nesibaigianti gyvenimo kova, „paskutinis priešas“, dvasinis pabėgimas, „Bažnyčia – skaisti ištvirkėlė“, mirtis ir kūno prisikėlimas, paskutinis teismas. Prie jų prisiliesti padės meno kūriniai, relikvijos, o taip pat ir peizažai, nes viduramžiais gamta laikyta antrąja Biblija – dar vienu žmonijai adresuotu Dievo laišku.
