Šv. Ignaco Lojolos mokymą bei patarimus tenka po trupinį susirankioti iš jo autobiografinio pasakojimo ir dvasinių pratybų, jo rašyto Jėzaus Draugijos Konstitucijų teksto, bičiulių ir bendradarbių prisiminimų. Jis pats aiškiausiai prabyla savo laiškuose, kuriuos rašė pirmiausia siekdamas ne pasidalinti savo išgyvenimais, bet pamokyti kitus – padėti adresatui. Lietuviškai išleisti „Laiškai“ yra atrinkti iš beveik 7 tūkst. šv. Ignaco laiškų archyvo. Į rinkinį pateko turintys didžiausią išliekamąją vertę mūsų laikų skaitytojui. Laiškai, rašyti atsiliepiant į konkrečius kasdienės veiklos sunkumus, leidžia rasti atsakymą į didžiausią šv. Ignaco paradoksą: kai jis sugebėdavo išlikti kontempliatyvus veiksme – visą gyvenimą paversti nepaliaujama malda.
Tą suvokti mums dar sunkiau nei Ignaco amžininkams, nes esame įpratinti atskirti mistiką (asmeninį Dievo išgyvenimą) nuo kasdienybės veiklos ir darbų – etikos. Šį sunkumą, kaip ir kylantį dėl XVI a. teksto ypatumų, įveiksime per paskaitas papildančius seminarus. Temos: santykis su kitais kaip žmogaus savęs kūrimo procesas, iššūkis išgirsti Dievo užmojį savo gyvenimui, ypatingųjų išgyvenimų ir maldos supratimas.
