Vilnių iškeitusi į Šiluvą. Pokalbis su menotyrininke S. Čižaite-Rudokiene

Silvija Čižaitė-Rudokienė – diplomuota menotyrininkė, gimtąjį Vilnių iškeitusi į Šiluvą. Iš šio miestelio pašnekovę kelias galiausiai atvedė ir į VDU Katalikų teologijos fakultetą. Su Silvija kalbamės apie studijas, prasmės paieškas bei profesinį pašaukimą.

Praėjusiais metais įstojai į Religinio švietimo programą. Kiek žinau, tai yra tavo antrosios magistro studijos, o prieš tai gilinaisi į kitos srities dalykus. Ar gali papasakoti, kaip atsidūrei Katalikų teologijos fakultete ir kas paskatino pasirinkti šias studijas?

Studijuoju religinio švietimo magistrantūroje. Mano tikslas buvo teologijos studijos ir galimybė gauti šios srities teorinių žinių. Tokią galimybę suteikė būtent ši programa. Bet jei apie viską nuo pradžių – VDU yra mano Alma mater. Baigiau čia menotyros bakalauro studijas bei teatrologijos ir scenos menų vadybos magistrantūros studijas. Turbūt galima sakyti, jog nuo studijų laikų visą laiką ir sukausi kultūros lauke, vis labiau besiglausdama negausioje šiuolaikinio šokio teoretikų stovykloje. Kol vieną dieną su šeima ėmėme ir taip sudėliojome gyvenimo planus (turbūt šiek tiek vedami intuicijos ir labai paveikti banalaus ir nuvalkioto nuovargio), kad susidėjome daiktus ir iš Kauno atvykome gyventi į Raseinius. Tad aš, Vilniaus dukra, kuri išvažiavo į Kauną dar tais laikais, kuomet toli gražu Kaunas Vilniaus nesveikindavo su gimtadieniu ir atvirkščiai, prie tų 100 km nuo mamos ir tėčio namų pridėjau dar 80 km ir atsidūriau Raseiniuose. Čia pradėjau dirbti savivaldybės administracijoje vyr. specialiste, atsakinga už kultūrą. 

Silvija Čižaitė-Rudokienė. Andriaus Kulino nuotrauka

Taigi, mečiau visus ekspertinius darbus, straipsnių rašymus, projektų popierius, teatro premjeras, festivalius ir pan. Maždaug pirmi pusę metų buvo absoliučiai be streso, ramūs su ilgais pasivaikščiojimais ir vietos pažinimu. Trumpai tariant – patyriau visišką šiuolaikiniam žmogui nebūdingą privilegiją – ramybę. Ramybė yra itin vertinga ir dėl to, kad leidžia susikaupti, konsoliduoti savo jėgas, ir taip man sau ramiai plūduriuojant pusiaukelėje tarp Kauno ir Klaipėdos, nutiko dar vienas netikėtas gyvenimo posūkis – atsidūriau Religinio turizmo Šiluvoje skatinimo darbo grupėje. 

Maždaug prieš dvejus metus įkėliau savo koją, o drauge ir širdį į Šiluvą, ir čia panorau susipažinti su teologija. Beveik po dvejų metų darbo drauge su Kauno piligrimų centru, Šiluvos parapijos, Kauno arkivyskupijos atstovais ėmiau suprasti, ką reiškia „žinau, kad nieko nežinau“. Pajutau, jog, norint dirbti su tokia dvasiškai pripildyta vieta, vien menotyros žinių nepakanka. Pradžioje nusprendžiau gilintis konsultacijų principu – prašydavau patarimų, ką paskaityti, kokias knygas ar autorius atrasti, kol galų supratau, kad to nepakaks. Išties šiandien, kai vyrauja nuomonių, o ne žinių kultas, esama įvairiausio plauko specialistų ir ekspertų, mes patiriame tikrąją profanacijos galią: ar tai būtų kultūros, teologijos, ar, galų gale, medicinos laukas. Tad tai, ką maniau žinanti teologijos srity, pasirodė tėra visiška kruopelytė, tik paviršinės žinios. 

Šiuo metu baigiau dar tik pirmą semestrą, bet jau dabar jaučiuosi gaunanti tai, ko kol kas man nepavyko gauti jokiose kitose studijose ar asmeniniuose skaitymuose. Galbūt ir dėl to, kad mūsų visas kursas yra labai motyvuotas: studijuojame ne dėl jaunatviško noro įsigyti diplomą, ar tiesiog dėl to, jog nesugalvojome, ką čia dar po to bakalauro atsiėmimo nuveikus. Mokausi moterų kompanijoje, kurios gyvenime patyrusios ir šilto, ir šalto, ragavusios skirtingo mokslo krypčių, o auditorijas mačiusios ir iš dėstytojos pozicijų. Tad kai visos susirinkome sąmoningai gauti žinių sau, ne konkuruodamos, tačiau viena kitą papildydamos, tai tik dar labiau patvirtina, kad mano noras mokytis buvo teisingas. Beje, tikiu, jog toks savotiškas tarpdisciplininis žinių derinys, kurį ketinu įgyti, bus naudingas ir dirbant Šiluvos šventovės labui. 

Koks buvo tavo santykis su tikėjimu prieš atsiduriant „religinio turizmo skatinimo“ darbo grupėje? Kas buvo tie faktoriai, įvykiai, žmonės, kurie galbūt padėjo tikėjimą atrasti bei subrandinti?

Tikėjimas niekada nebuvo kažkas svetimo ar nepažinaus. Jis tiesiog buvo – ir yra. Kaip turbūt ir daugeliui žmonių – kad ir ką jie sakytų, kad ir kaip diskutuotų su pasauliu ar patys su savimi šiuo klausimu. Nuo vaikystės vaikščiojau į bažnyčią, skatinama močiutės, tėvų ir Jono Bosko parapijos, kuri sugebėjo ir tebesugeba įtraukti rajono vaikus savo veiklomis. Mes keliaudavom, pažindavom, draugaudavom ir, žinoma, melsdavomės, giedodavom chore, ruošdavom kalėdinius vaidinimus, skaitydavome skaitinius. Tuo metu tai nebuvo kažkas ypatingo, tai buvo gyvenimas, ir mes, rajono vaikai, jį gyvenome. Na, o vėliau paaugau, tapau rimta dama ir įstojau mokytis į Vilniaus jėzuitų gimnaziją. Tad ir vėl visos dvasinės realijos buvo gyvenimo dalis. Tad turbūt tai tiesiog procesas, nebuvo kažkokio „mygtuko persijungimo“. O atkeliavus į Raseinius, dirbant kultūros terpėje, netikėtai man pačiai, kelias atvedė į Šiluvą. Ir turbūt nei Šiluva manęs, nei aš jos nebepaleidome.

Jau truputį pasidalinai savo pirmais įspūdžiais iš teologijos studijų. Bet galbūt pasidalintum konkretesniais atradimais? Gal kažkuris studijuojamas dalykas ar jį dėstantis dėstytojas paliko ypatingą įspūdį?

Po bene septynerių metų pertraukos kilo mintis, kad turiu gauti antrąjį magistrą būtent teologijos srityje. Prieš stodama daug girdėjau apie studijų dvasią, kaip smagu ir linksma, kokia ten bendrystė. Prisipažinsiu, žiūrėjau į tai rezervuotai: gi ne linksmintis, o mokytis susirenkam. O visokios kolektyvinės veiklos ne per labiausiai ir traukė. Ir štai aš čia – KTF studentė pandemijos sūkury. Visgi, pasirodo, studijos gali teikti tokį savotišką laimės potyrį. Mano grupė yra itin motyvuotos, išsilavinusios moterys, o santykis su dėstytojais yra kaip su tais vedančiais Mokytojais. Gauname daug: paskaitos net ir nuotoliniu būdu užsitęsia, nes vis kyla poreikis diskutuoti, gauti papildomos literatūros. Bendraujame ir ne paskaitų metu, o atsiskaitymams ruošiamės kolegialiai, susiskambindamos ir aptardamos temą, kylančius klausimus. Tai laikas, kai supratau, ką iš tiesų reiškia kokybiškas darbas su kolektyvu, kad ne menama konkurencija, bet kolegialus darbas veda didesnių atradimų ir pasiekimų link. Panašu, kad visos gausime turbūt daugiau, nei tikėjomės ar planavome. Beje, visai nėra taip jau lengva slysti it per sviestą: krūviai ne tokie ir maži, o dar visos esame dirbančios. Tačiau taip panirome į studijas, kad atrodo dabar tuo ir gyvename. Iš tiesų linkėčiau visiems studentams tokio potyrio. 

Silvija Čižaitė-Rudokienė su šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Turbūt nėra labai dažnas atvejis, kad sostinės vaikas savo noru išvyktų gyventi į regioną. Dažniau stebime atvirkštinius procesus. Kas lėmė, kad pasirinkai būtent Raseinius? Kokie yra gyvenimo ir darbo regione iššūkiai? Džiaugsmai, privalumai?

Vienas buvęs bendradarbis juokavo, jog, kai iš Vilniaus išvykau į Kauną, visi pirštus ties smilkiniu sukiojo. Bet kai pasakiau, kad važiuoju į Raseinius, tai lingavo galvą svarstydamas, ar nebaigsiu kokioje Viduklėje ganydama avis. Beje, neseniai kolegė iš Kauno irgi klausė, ar kartais ne į vienkiemį jau kraustausi. Tad turbūt mano asmenybė vis labiau atrodo tinkama periferijai (juokiasi). Iš tiesų išvykome vedami paprasčiausio streso, nuovargio ir visų tų populiariųjų „atributų“. Galbūt reikėtų išdrįsti pasakyti, kad nebesusitvarkėme su savo kasdienybe ir pasirinkome simbolišką, taip pat ir realų bėgimą, nes „va, ten bus kitaip“. Ir buvo. Kokius net visus pusę metų. O vėliau… Gi nuo savęs nepabėgsi. Štai ir dabar vėluoju atsakyti į klausimus, nes „fone“ darbas, studijos, projektai, šeima, ir taip sukiesi sukiesi. Bet dabar nesijaučiu besisukanti tuščiai, kai mieste vien kelionė nuo namų iki darbo, pakeliui sustojant darželyje, dėl transporto spūsčių, eilių parduotuvėje surydavo daugybę laiko. Buvau iš tiesų panirusi į beprasmybę. O dabar dirbu ir veikiu, nes tikrai tikiu, kad mažuose miestuose yra Lietuvos ir pasaulio ateities užuomazgos – tereikia jas atskleisti. Labai tikiu Šiluva, jos praeitimi bei ateitimi. Tai skatina veikti ir judėti pirmyn. 

Šiuo metu dirbi su įvairiais projektais Šiluvoje. Gal gali išduoti, kokie tai sumanymai? 

Raseinių rajonas matomas kaip piligrimystės vieta, o Šiluva – dvasinis ir geografinis šios vietos centras. Per kelerius metus darbo grupėje gryninome bendradarbiavimą tarp Raseinių rajono savivaldybės, Kauno arkivyskupijos ir Šiluvos parapijos. Atviro ir aktyvaus dialogo paieškos, noras atskleisti šaliai ir pasauliui Šiluvos svarbą pastūmėjo įvairiems projektams ir iniciatyvoms. Taip pandemijos metu gimė Šviesos žemėlapis, gegužės mėn. šeštadieniais vyko pokalbiai parengtomis temomis, vėliau iniciatyva išaugo į Gyvosios piligrimystės mėnesį ir bus tęsiama toliau. 

Mano sritis ir stiprioji pusė visgi yra kultūra, tad drauge su Raseinių rajono kultūros centru pradėjome Šiluvos bienalių tradiciją, kuri, tikiuosi, tęsis kas dvejus metus, pakaitomis organizuojant vaizduojamojo meno bei teatro bienalę. O šiuo metu gyvenu pokyčių laiku. Keičiu darbą – dėl galimybės gilintis į mokslus ir daugiau susitelkti ties veikla, orientuota į Šiluvą. Šiluvoje taip pat pokyčių metas – buriasi labai stipri komanda, žmonės, kurie į Šiluvą atvyko iš Kauno, Vilniaus, Italijos dėl to, jog taip pat tiki, kad Šiluvos ir gyvosios piligrimystės žinia yra reali ir reikalinga šaliai bei pasauliui. Rengiami kultūros projektai, dėliojama strategija, jau šviečia šviesos koplytėlė. Žinoma, mums svarbu nepamiršti ir išlaikyti vietos autentiškumą, atskleisti stebuklą. Tai nėra tik dar viena turistams skirta erdvė. Pirmiausia tai yra dvasinė buveinė, vieta, kuri ne tik kviečia, bet ir įpareigoja. Šiluvoje ant įėjimo į Baziliką durų parašyta: „Jei eisi pro jas kaip turistas, išeik kaip piligrimas. Jei slenkstį peržengsi kaip piligrimas, išeik kaip gailestingumo žmogus.“ Turbūt laikydamiesi šios minties vienaip ar kitaip darbus ir tęsime.

Parengė Giedrė Barčkutė

Prenumeruokite naujienas

Prenumeruokite naujienas