Kun. dokt. Nerijus Pipiras: kai man buvo aštuoniolika metų, jau žinojau savo gyvenimo kryptį. Žinojau, kad sieksiu kunigystės ir tik jos. Įdomiausia, kad kitokių minčių net nebuvo, arba jos neužsilikdavo galvoje. Net ir klasės draugai, kuriems apie šiuos ketinimus neprasitardavau, ko gero, kažką panašaus įtarinėjo. Na, o baimės, su kuriomis susidūriau: kas yra tie brandos egzaminai, kaip jiems pasiruošti, ką pasirinkti. Nors man aštuoniolika metų sukako vasarą, jau tuomet praktiškai gyvenau ateitimi – egzaminais ir stojimais. Tam tiesiog skyriau net ne didžiąją savo laiko dalį, bet visą laiką.
Dr. Rasa Giniūnaitė: man visada patiko ir gerai sekėsi matematika, todėl, kai buvau aštuoniolikos, galvojau, kad reikia domėtis finansais ir ateityje dirbti šioje srityje. Tik vėliau supratau, kad finansai nėra vienintelis matematikos pritaikymas. Taip pat labai mėgau žaisti tinklinį ir daug laiko praleisdavau treniruodamasi.
Dr. Viktoras Bachmetjevas: kai buvau aštuoniolikos, labai norėjau rasti Tiesą – būtent iš didžiosios. Čia turėjau omenyje ne tik tai, kad ta Tiesa esti viena, bet ir tai, kad ji yra visa apimanti. Būtent todėl pasirinkau filosofijos studijas, kurios savo intencija nesispecializuoja, o siekia aprėpti viską.
Laurynas Jacevičius: norėčiau pasirodyti bent kiek rimtesnis ar dvasingesnis, bet, kai buvau aštuoniolikos, pagrindinis dalykas, kuris man rūpėjo, buvo krepšinis. Visus savo gyvenimo sprendimus dariau atsižvelgdamas į savo, kaip potencialaus krepšininko, karjeros perspektyvas. Dėl to, kad galėtume laimėti Lietuvos moksleivių krepšinio čempionatą, dvyliktoje klasėje keičiau mokyklą, o pasirašęs sutartį su profesionaliu klubu, atitinkamai rinkausi ir universitetą. Krepšinis teikė mano gyvenimui prasmę, viltį, džiaugsmą, buvo potencialus pajamų šaltinis, savivertės garantas ir panašiai. Kitaip tariant, jis buvo mano dievas. Kita vertus, tais pačiais metais man teko sudalyvauti keliose laidotuvėse. Šios patirtys vertė iškelti amžinybės klausimą, kuris visu svoriu mane užgulė vos už ketverių metų, kai dėl sveikatos problemų mano trumpa krepšinio karjera nutrūko. Labai aiškiai suvokiau kūniško gyvenimo trapumą ir visa ko laikinumą, o nuo tada širdį vis stipriau pradėjo kalbinti Dievas.
Ernestas Šidlauskas: muzika. Ir viskas, kas susiję su muzika. Įrašymo technologijos ir įrankiai, muzikos instrumentai, asmenybės, kompozitoriai ir atlikėjai. Populiari ir retesnė, džiazas ir etno, muzika kine ir karyboje… Nuolat, kur bebūčiau, klausiausi muzikos. Turėjau retą tiems laikams kasetinį Walkman‘ą, o krepšys buvo prigrūstas magnetofono juostų. Tai buvo mano muzikinės indukcijos pirmasis etapas – rinkti duomenis, sisteminti ir ieškoti dėsningumų. Vėliau atėjo apibendrinimų, išvadų metas. Man patiko. Tebepatinka.
Modestas Matusevičius: kai man buvo aštuoniolika, aš visai neseniai tapau sąmoningu kataliku (žinoma, ne be Dievo malonės pagalbos). Buvau neseniai praėjęs egzistencinės krizės slėnį (turbūt gana dažnas kiekvieno žmogaus etapas), tad reikėjo „susirinkti“ save iš naujo ir gyventi toliau. Tie metai buvo gana ypatingi, nes perėjau stojimo į Kembridžą procesą (kuris buvo sėkmingas), pasirinkau savo ateities kelią. Taip pat aštuonioliktais savo gyvenimo metais permąsčiau tam tikrus mokslo ir religijos santykių klausimus, pvz.: kaip suderinti evoliuciją ir katalikybę. Taip pat pasidarė įdomios tam tikros Bažnyčios doktrinos ir dogmos, jų reikšmė ir svarba.
Dr. Valdas Kilpys: kai buvau aštuoniolikos man rūpėjo, kad niekas nerūpėtų. Tai parašęs aiškiai suvokiu, kad apie save aštuoniolikinį kalbu iš penktą dešimtį pavasarių regėjusio perspektyvos. Ir jei jau atvirai, tai tas aštuoniolikmetis Valdas yra prarastas.
18/50 Valdas gyvas. Tada, ant pilnametystės slenksčio, svajojau apie paprastus dalykus: pasportuoti ir užsitikrinti gerbūvį, dingti iš tėvų gūžtos ir nuveikti „ką nors tokio“. Pirmus du punktus jaučiuosi įgyvendinęs, bet trečias vis dar laukia savo eilės. Aiškiai suprantu, kad nei karjera, nei draugai ar kelionės neatstoja darnios šeimos prasmingumo. Tai yra geriausia, apie ką gali svajoti išmintingas aštuoniolikametis. Tada to dar nežinojau.
Kai esi aštuoniolikos, kyla begalė kvailų minčių. Neverta jų atmesti. Kartais net sveika jas įgyvendinti. Su atsakomybe. Tarkitės su protingais žmonėmis. Tėvai kartais feilina.
Ignas Kriaučiūnas: aštuonioliktieji mano gyvenimo metai buvo itin audringi, nes… pirmą kartą įsimylėjau. Iki ausų! Tad dauguma mane dominusių dalykų turėjo užleisti vietą meilės reikalams. Su tuo glaudžiai susiję ir tais mano gyvenimo metais vykę pirmieji rimti tikėjimo apmąstymai. Įsimylėjus ir įsimylėjus būtent katalikę, pradėjo kilti klausimai, kurie nebuvo kilę, ir prireikė į juos ieškoti atsakymų. Pradėjau skaityti įvairią krikščionišką literatūrą, ypač santykių ir vyriškumo temomis, dalyvauti atitinkamuose renginiuose, tarp jų – ir VDU Katalikų teologijos fakulteto organizuotuose. Na, o be meilės reikalų ir mokyklos kasdienybės nuolat svarsčiau (ir tebesvarstau) apie Tėvynės Lietuvos politinę ir kultūrinę padėtį bei kūriau (ir tebekuriu) savo receptus jai „išgelbėti“. Pamenu, kad mane ypač sujaudino būtent tais metais įvykęs euro įvedimas – sakykit ką norit, bet litas man iki šiol yra daug gražesnis ir mielesnis. Tad taip ir gyvenau…
Kun. dokt. Gintaras Sungaila: kai buvau aštuoniolikos, buvau ateistas, stipriai tikintis kairiųjų politinių idėjų teisingumu. Tuo metu man rūpėjo, kokius dėsningumus turi visuomenė (istorinis materializmas), gamtamokslinis pasaulio vaizdas. Domėjausi pozityvizmo filosofija, nes buvau įsitikinęs, kad religija tėra primityvus gamtos mokslas bei prietarai, o šiuolaikinis mokslas gali pateikti tobulą pasaulio egzistavimo ir jo reiškinių paaiškinimą – žodžiu, man rūpėjo rasti „visko teoriją“, o už viską labiau rūpėjo gyvenimo prasmės klausimas. Todėl tame amžiuje pasirinkau filosofijos studijas, kurios ir sulaužė mano naivų įsivaizdavimą, kad gyvenimą galima paaiškinti stebėjimais bei eksperimentais.
Dr. Jakub Kory: norėčiau sakyti, jog kai man buvo aštuoniolika, galvoje nuolat sukosi prasmės, kančios bei Dievo egzistavimo klausimai. Bet deja, tiesa tokia, kad jais rimčiau pradėjau domėtis kiek vėliau – geriausiu atveju, kai man buvo truputį daugiau nei dvidešimt metų. Aštuoniolikos buvau susižavėjęs Stephen Hawking bei kitų autorių mokslo populiarinimo knygomis. Jos sužadino stiprų domėjimąsi teorine fizika. Tačiau net ir šis susidomėjimas nublanko prieš romantinius įsimylėjimus, kurie tuo metu buvo patys aktualiausi.
Dr. Paulius Čerka: tikėjimo kelionę pradėjau šešiolikos metų, tai baiginėdamas mokyklą buvau ypač susidomėjęs tikėjimo tikrumo klausimais (su filosofija susipažinau vėliau). Klasėje buvo susidaręs tarytum tikėjimo neformalus klubas, kuriame gvildenome šias ir panašias temas – į jas įtraukdavome net ir mokytojus. Šiandien linksma prisiminti, kad biologijos pamokoje vietoj evoliucijos temos pamokos išsireikalavome mūsų klasei parodyti video filmą apie pasaulio sukūrimo kilmę. Tas laikas pagimdė ne tik įžvalgas, kurios formavo mano gyvenimo tolimesnius pasirinkimus, bet ir šaunių draugų ratą, išlikusį iki šios dienos.
Simonas Bendžius: kai buvo aštuoniolikos metų, mane smagiai kamavo keturi didžiausi klausimai. Pradėkime nuo praktinių.
Pirmasis – ar įstosiu į žurnalistiką. Labai norėjau būti krepšinio komentatoriumi (ačiū Dievui, netapau). Susirašiau 8 specialybes – nuo žurnalistikos iki archeologijos, galvojau, kur nors vis tiek pataikysiu. Pavyko į žurnalistiką.
Kitas klausimas – Vilnius. Kas tai per miestas? Ką jame galiu atrasti? Ar čia rasiu savo vietą? Esu kilęs iš nedidelio miestelio prie Latvijos sienos, tad sostinė atrodė nepažįstama tartum Marsas. Šiandien, praėjus 14 metų, tokių klausimų ir nustebimų jau mažiau – tačiau iš naujo atrasti Vilnių ir jo apylinkes skatina mano vaikai.
Trečiasis klausimas – kaip patikti savo panelei (šypsosi). Ar pavyks ir toliau būti kartu, ar nesusimausiu? Šiandien toji panelė – mano žmona, tad bent jau kol kas lyg ir pavyksta…
Na, o ketvirtasis – toks „teologiškesnis“: ar Katalikų Bažnyčia (į kurią tuo metu buvau švelniai panelės stumteltas) tikrai sako tiesą? Ar viskas, ko ji moko, atitinka Gerąją Naujieną? Tai yra klausimas, kuris dažnai kyla ir šiandien – ir turėtų kilti kiekvienam katalikui, kuris nenori sustabarėti ir „užmigti“. Taigi, ar Katalikų Bažnyčia sako tiesą? Mano trumpas atsakymas būtų toks: vis dar daug ko nežinau ir nesuprantu, bet patirtis, protas ir nuojauta manyje kelia rankas “už”.
Dr. Gabriel Gallardo: kai buvau aštuoniolikos, man atrodė svarbiausia studijuoti fiziką ir turėti merginą. Na gal ne visai tiesa. Aš taip pat norėjau tobuliau tarnauti Dievui, tačiau tai buvo nelengva: tuo metu buvau gana užsispyręs ir pilnas puikybės, tačiau pats to dar nežinojau.
Dr. Živilė Advilonienė: Sunkoka būtų smulkiai prisiminti, bet bene labiausiai rūpėjo tai, kas tikriausiai buvo svarbu daugybei to laikmečio aštuoniolikmečių. Baigiau vidurinę mokyklą 1990 metais, buvome pirmoji atkurtos Lietuvos nepriklausomybės abiturientų laida. Gyvenome permainų metu, kai griuvo ankstenė santvarka ir su viltimi žvelgėme į laisvę – nepažintą, išsvajotą ir išlauktą senelių ir tėvų kartos. Viskas keitėsi, tad nešiojausi širdyje lūkestį, kad galėsime laisvai išpažinti tikėjimą, kitokios bus stojimo į aukštąją mokyklą sąlygos (nesant komjaunuoliu, išpažįstant tikėjimą, nesant „sistemos“ dalimi tikėtis sėkmingo įstojimo į universitetą ankstesniu laikmečiu buvo problemiška). Tad rūpėjo, regis, paprasti dalykai: studijos, laisvės galimybė ir jos patirtis, draugai ir veiklos su jaunimu. Kažkur ateityje slypėjo viltis sukurti gražią, darnią šeimą, sėkmingai baigti studijas ir dirbti mėgiamą darbą, greta kurio galėčiau laisvalaikiu daryti tai, kas iki šiol traukia širdį ir tapo mano charizma: kurti (piešti, tapyti, užsiimti kitokia kūrybine veikla), keliauti, skaityti.
Dr. Vincentas Vobolevičius: mano suaugusio gyvenimo pradžia sutapo su laikotarpiu, kai sovietinę santvarką Lietuvoje keitė kažkas naujo ir žavingo. Be didžiulių ekonominių permainų, radikaliai pasikeitė požiūris į religiją. Per kelis metus pionierišką ateizmo propagandą pakeitė akvinietiški Dievo buvimo įrodymai, kuriuos atsikūrusiame VDU dėstė iš Amerikos atvykęs profesorius. Iš prispaustos mažumos mes staiga tapome dominuojančia dauguma, ir tai buvo labai malonu. Kita vertus, būnant daugumoje dažnai pristinga akstino giliau apmąstyti savo pasaulėvaizdžio prielaidas. Man – jaunam ir energingam – viskas buvo daugmaž aišku. Vietoje egzistencinių klausimų iš proto varė merginos, ambicijos (buvau kurso seniūnas, siekiau dar kažkokių pareigų universitete) ir svajonė studijuoti JAV. Būtent toje šalyje patyriau pirmąsias rimtesnes prasmės krizes ir, tuo pačiu, išmintingą Dievo meilę.
Dr. Valdas Kilpys
