Trijų Karalių dovanos: ką žinome apie mirą?

Šiandien Katalikų Bažnyčia švenčia Kristaus Apsireiškimo arba Trijų Karalių iškilmę. Šventasis Raštas pasakoja apie kūdikėliui Jėzui įteiktas brangias dovanas. Ką žinome apie jas? VDU Katalikų teologijos fakulteto absolventė, UAB „Kvapų namai“ konsultantė Vilma Markaitytė pasakoja apie mirą.

„Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.” Mt 2, 1-12

Šios įteiktos dovanos, aiškinama esą buvo simboliai, kuriomis išminčiai pasveikino kūdikėlį Jėzų: auksas – dovana karaliui, smilkalai arba frankincenso derva – dovana Dievui, o mira – dovana mirtingam žmogui. 

Apie mirą kalbama ir Senajame Testamente. Ji buvo sudedamoji švento aliejaus dalis, kurį Dievas liepė pagaminti Mozei ir juo įtrinti visus pamaldoms skirtus daiktus. Rašoma, kad miros aliejus arba tepalas buvo naudojamas kosmetikos tikslais arba kūnui, drabužiams bei baldams kvėpinti.

Miros vertė anais laikais prilygo auksui. Ir vėliau daugiau nei tūkstantį metų ši prekė buvo kone brangiausia pasaulyje. Ja prekiavę arabų pirkliai buvo tarp turtingiausių to meto žmonių žemėje. Netgi viduramžiais smilkalai išliko viena pagrindinių arabų pirklių prekių.

Miramedis – tai mažas spygliuotas medelis arba didelis krūmas, užaugantis iki dviejų metrų aukščio, su besilupančia žieve. Jis paplitęs Saudo Arabijoje, Jemene, Somalyje, Etiopijoje ir Kenijoje. Jo žievėje gausu įskilimų ir plyšių, pro kuriuos savaime arba, jei reikia – įpjovus, skiriasi gelsvai baltas tąsus skystis. Karštame ore jis  stingsta, tamsėja ir sustingsta į „ašaras“,  kurios yra surenkamos. Tai ir yra miros derva, paprastai rausvai rudos arba rausvai geltonos, primenančios gintarą, spalvos, aromatingo kvapo ir kartaus bei aitraus skonio. 

Visas Senasis pasaulis žinojo miros dervos gydomąsias galias. Egipte ją naudojo balzamuojant mirusius. Tačiau ji buvo garsi ir savo gebėjimais išgydyti žaizdas, nuraminti sunkų kosulį ir sustabdyti odos senėjimą. Lig šiol teigiama, kad miros aromatas mažina emocinę įtampą, padeda atsikratyti depresijos, nemigos, todėl yra skirtas minčių ir sielos apsivalymui, organizmo atsipalaidavimui. Viduriniuosiuose Rytuose mira vis dar naudojama tradicinėje medicinoje. Ja tvarstomos lūžusios galūnės, sakų dedama ant skaudamo ar sugedusio danties. Mira naudojama peršalimui ar karščiavimui gydyti, virškinimui gerinti. 

Miros derva susideda iš maždaug 50 proc. sakų, apie 15 proc. eterinio aliejaus, 35 proc. dervos ir šiek tiek priemaišų. Chemiškai ištyrinėta dervos sudėtis paaiškina jos gydomąsias savybes. Taigi, išminčių dovanojama mira buvo skirta Kristui kaip žmogui, nes buvo skirta gydyti ir prižiūrėti jo žmogiškąjį kūną. 

Šiais laikais mira ir frankinsensas vis dar smilkomi apeigų metu viso pasaulio šventyklose. Tačiau šiandien, kai dervos jau yra pasiekiamos kiekvienam norinčiajam, daugėja ir smilkymo namuose mėgėjų. Vieni mirą smilko dvasinių praktikų namuose metu, kiti – norėdami valyti ir tyrinti patalpų orą. Užburiantis miros kvapas pakylėja sielą ir suteikia mistiškų pojūčių. O jei įkvėpdami šį sakralų kvapą prisimintume, kad lygiai taip jis kvepėjo ir anais laikais, kai Marija su meile žvelgė į savo kūdikį gulintį ėdžiose…