Tą sužinojome mokyklos suole ir iki šiol mums to pamiršti neleidžia žiniasklaidos, mokslo populiarinimo ir net „rimti“ moksliniai šaltiniai: Katalikų Bažnyčia yra nusikaltusi žmonijai inkvizicijos žiaurybėmis, kitų žemynų gyventojų konkistos (isp. „užkariavimas“) nusikaltimais, netolerancijos kitų religijų atstovams – žydams ir musulmonams – kurstymu (kryžiaus karų pavyzdys) ir siekiu sustabdyti bet kokį mokslinį tyrinėjimą ir ieškojimą.

Šie kaltinimai pirmiausia mesti Ispanijos Katalikų Bažnyčiai, kuri XVI a. tapo veržlios dvasinės reformos lopšiu, sukurdama veiksmingą atsvarą Reformacijai. Ispanų teologai dominavo ir Tridento susirinkime, kuris lėmė Bažnyčios veiklą iki pat Vatikano II susirinkimo, o daugeliu aspektų tebelemia iki mūsų dienų. 

Šių paskaitų metu pirmiausia bus siekiama išvengti pavojaus sverti XVI a. tikrovę mūsiškėmis, XXI a. „svarstyklėmis“ ir pažvelgti į to meto Ispanijos tikrovę: susipažinti su faktais, išklausti „kaltinamuosius“ apie jų motyvus, o ypač – išklausyti liudininkus, gyvenusius tais „atšiauriais laikais“, anot vaizdingo šv. Teresės Avilietės posakio. Tai leis kitomis akimis pažvelgti į Jokūbo kelią, žmogaus teisių sampratą, „mėlynojo kraujo“ problemą, plokščios žemės ir Kolumbo mitą ir netgi mįslę, kodėl Pietų ir Centro Amerikoje nėra indėnų rezervatų. 

Per pastarąjį dešimtmetį tyrinėtojai sukaupė svarių įrodymų, kad didelė dalis to, ką manome „žinantys“ apie Katalikų Bažnyčią (XVI a. Ispanijoje ir ne tik), Išaugo iš beveik 500 metų senumo informacinio karo šaknies. Kaip ir kiekviena kita nelaisvė, uždarymas netiesoje apiplėšia žmogų, todėl verta jei ne rasti tiesą, tai bent susiformuoti nors kiek pagrįstą nuomonę aiškią egzistencinę vertę turinčiais klausimais. Keturi susitikimai – tam pernelyg trumpas laikas, bet jo turėtų pakankti paskatinti drąsiau „pakelti kilimo kampą“ ir patiems pasižiūrėti, ką tiek amžių dengė (ir tebedengia) „juodoji legenda“.